Karl Marx
Pilietinis karas Prancūzijoje
1870 m. rugsėjo 4 d., kai Paryžiaus darbininkai paskelbė respubliką, kurią tuojau pat vieningai pasveikino visa Prancūzija, garbėtroškų advokatų gauja — jos valstybės vyras buvo Tjeras, o generolas buvo Trošiu — užėmė miesto rotušę. Šie žmonės buvo tuomet taip kupini fanatiško tikėjimo, kad Paryžius yra pašauktas atstovauti Prancūzijai visais istorinių krizių laikais, kad jėga užgrobtiems savo Prancūzijos valdytojų titulams pateisinti jie laikė visai pakankamu dalyku pateikti savo jau nebegaliojančius Paryžiaus deputatų mandatus. Antrajame savo atsišaukime apie pastarąjį karą, penkioms dienoms praslinkus po to, kai šie žmonės buvo judėjimo iškelti, mes jums pasakėme, kas jie yra. Bet Paryžius, užkluptas netikėtai, kai tikrieji darbininkų vadai dar tebesėdėjo Bonaparto kalėjimuose, о prūsai sparčiai žygiavo į jį, leido šiems žmonėms pasisavinti valdžią, bet su būtina sąlyga, kad jie šia valdžia naudotųsi išimtinai nacionalinės gynybos tikslams. Paryžių apginti galima buvo tiktai apginklavus jo darbininkus, sudarius iš jų tikrą karinę jėgą ir išmokius juos karo meno pačiame kare. Bet apginkluoti Paryžių reiškė apginkluoti revoliuciją. Paryžiaus pergalė prieš prūsišką agresorių būtų buvusi Prancūzijos darbininkų pergalė prieš Prancūzijos kapitalistą ir jo valstybinius parazitus. Priversta pasirinkti tarp nacionalinės pareigos ir klasinių interesų, nacionalinės gynybos vyriausybė nė akimirksnio nesvyravo — ji virto nacionalinio išdavimo vyriausybe.
Visų pirma ji pasiuntė Tjerą keliauti po visus Europos valdovų rūmus prašyti iš jų kaip išmaldos tarpininkauti, siūlydama už tai respubliką išmainyti į karalių. Keturiems mėnesiams praslinkus po Paryžiaus apgulimo pradžios, ji laikė reikalinga pradėti kalbą apie kapituliaciją; Trošiu, dalyvaujant Žiuliui Favrui ir kitiems jo kolegoms, kreipėsi į susirinkusius Paryžiaus merus šiais žodžiais:
„Pirmasis klausimas, iškeltas man mano kolegų dar tą patį rugsėjo 4 d. vakarą, buvo klausimas, ar Paryžius turi kokių nors šansų sėkmingai išlaikyti prūsų armijos apgulą. Aš nesvyruodamas į šį klausimą atsakiau neigiamai. Kai kurie iš čia esančių mano kolegų gali jums patvirtinti, kad aš sakau tiesą ir kad aš visados buvau tos pačios nuomonės. Aš jiems pasakiau tą pat, ką dabar sakau jums: dabartinėmis sąlygomis mėginimas apginti Paryžių nuo prūsų kariuomenės yra beprotybė, — žinoma, didvyriška beprotybė, — pridėjau aš, — bet vis dėlto ne daugiau kaip beprotybė... Įvykiai (jis pats juos tvarkė) pateisino mano pranašavimą“.
Ši žavi trumputė Trošiu kalba buvo vėliau vieno iš dalyvavusių merų, Korbono, paskelbta.
Taigi, jau tą vakarą, kai buvo paskelbta respublika, Trošiu kolegos žinojo, kad jo „planas“ yra Paryžiaus kapituliacija. Jeigu nacionalinė gynyba nebūtų buvusi tiktai pretekstas Tjerui, Favrui ir K° asmeniškai viešpatauti, tai rugsėjo 4 dienos išsišokėliai jau rugsėjo 5 d. būtų atsistatydinę, būtų pranešę apie Trošiu „planą“ Paryžiaus gyventojams ir butų pasiūlę jiems arba tuoj kapituliuoti arba paimti savo likimą į savo pačių rankas. Bet šie begarbiai apgavikai nusprendė išgydyti Paryžių nuo didvyriškos beprotybės badu ir žudynėmis, o kol kas vedžiojo jį už nosies savo pompastiškais manifestais. Trošiu, „Paryžiaus gubernatorius, niekuomet nekapituliuos“, — buvo rašoma viename iš tų manifestų. „Užsienio reikalų ministras Žiulis Favras neatiduos nė vienos pėdos mūsų žemės, nė vieno mūsų tvirtovių akmens“. O Gambetai tas pats Žiulis Favras prisipažino laiške, kad jie „ginasi“ ne nuo prūsų kareivių, bet nuo Paryžiaus darbininkų. Bonapartistiniai galvažudžiai, kuriems įžvalgusis Trošiu pavedė vadovauti Paryžiaus armijai, visą apgulos laiką akiplėšiškai tyčiojosi savo privačiuose laiškuose iš šio tariamojo gynimosi, kurio paslaptį jie žinojo. (Įrodymų nereikia toli ieškoti: užtenka pažvelgti į Komunos „Journal Offliciel“[1] paskelbtą vyriausiojo Paryžiaus armijos artilerijos vado, garbės legiono didžiojo kryžiaus ordino kavalieriaus Alfonso Simono Gijo susirašinėjimą su Siuzanu, artilerijos divizijos generolu.) Pagaliau 1871 m. sausio 28 d. apgavikai nusimetė kaukę. Nacionalinės gynybos Vyriausybė Paryžiaus kapituliacijos reikale pasirodė su tikru žemiausio nusižeminimo didvyriškumu, ji pasirodė kaip Prancūzijos vyriausybė, sudaryta iš Bismarko belaisvių, — toks biaurus vaidmuo, kad jo nedrįso imtis net pats Luji Bonapartas Sedane. Po kovo 18 d. įvykių paniškai bėgdami į Versalį, kapituliantai paliko Paryžiaus rankose liudijančius apie jų išdavimą dokumentus, kuriuos norėdami sunaikinti, kaip rašė Komuna manifeste provincijai, „šie žmonės nepabijotų paversti Paryžių griuvėsių krūva, kraujo jūros užlieta“.
Dalykui taip užbaigti daugelis įtakingiausių nacionalinės gynybos vyriausybės narių turėjo, be to, ir savų, visiškai asmeninių sumetimų.
Netrukus po paliaubų Nacionalinio susirinkimo Paryžiaus deputatas Miljeras, vėliau specialiu Žiulio Favro įsakymu sušaudytas, paskelbė visą eilę autentiškų teisinių dokumentų, įrodančių, kad Žiulis Favras, gyvendamas su vieno prasigėrusio Alžiro avantiūristo žmona, akiplėšiškiausiais suklastojimais, kuriuos jis darė keletą metų, užgrobė savo nesantuokinių vaikų vardu didžiulį palikimą, kuris padarė jį turtingu žmogumi, ir kad bylos metu, kurią jam buvo iškėlę teisėti įpėdiniai, jis tik todėl nebuvo sugautas suklastojęs, kad naudojosi ypatinga bonapartistinių teismų globa. Kadangi prieš šiuos sausus teisinius aktus buvo bejėgis bet kuris iškalbingumas, tai Žiulis Favras pirmą sykį savo gyvenime rado reikalinga ne kalbėti, bet laukti, kol įsiliepsnos pilietinis karas, kad pasiutusiai išplūstų Paryžiaus gуventojus pabėgusiais katorgininkais, įžūliai sukilusiais prieš šeimą, religiją, tvarką ir nuosavybę. Tuo pat metu šis dokumentų klastotojas tuoj po rugsėjo 4 d., vos tik užgrobęs valdžią, paleido iš solidarumo jausmo Piką ir Tajeferą, kurie net imperijos laikais buvo nuteisti už klastojimą skandalingoje laikraščio „Étendard“ byloje. Vienas iš šių ponų, Tajeferas, buvo tiek įžūlus, kad Komunos metu grįžo į Paryžių, bet Komuna tuoj uždarė ji į kalėjimą. Ir po to Žiulis Favras šaukė iš Nacionalinio susirinkimo tribūnos visam pasauliui, kad paryžiečiai paleidę visus katorgininkus!
Ernestas Pikaras, šis nacionalinės gynybos vyriausybės Džo Mileris[2], kuris, nepavykus mėginimams patekti į imperijos vidaus reikalų ministrus, pats save paskyrė respublikos finansų ministru, yra brolis kažkokio Arturo Pikaro, subjekto, išvaryto iš Paryžiaus biržos už sukčiavimą (žr. Paryžiaus prefektūros. 1867 m. liepos 13 d. pranešimą) ir nuteisto, remiantis jo paties prisipažinimu, už 300 000 frankų pavogimą, kai jis buvo Visuotinės prekybos bendrovės vieno filialo, Palestro g. 5, direktorius (žr. Paryžiaus prefektūros 1868 m. gruodžio 11 d. pranešimą). Ir štai šį Arturą Pikarą Ernestas Pikaras paskyrė savo laikraščio „Électeur-Libre“ redaktorium. Oficialus šio ministerijos laikraščio melas klaidino eilinius biržos spekuliantus, tuo tarpu kai Arturas Pikaras be paliovos bėgiojo iš biržos į ministeriją, iš ministerijos į biržą ir uždirbdavo iš kiekvieno Prancūzijos kariuomenės pralaimėjimo. Visa finansinė šios garbingų brolių porelės korespondencija pateko į Komunos rankas.
Žiulis Feris, kuris iki rugsėjo 4 d. buvo nuskurdęs advokatas, apgulos metu, būdamas Paryžiaus meru, suktybėmis susikrovė turtą iš sostinės bado. Ta diena, kai jis turės duoti savo šeimininkavimo ataskaitą, bus jo nuteisimo diena.
Tokie žmonės galėjo gauti tickets-of-leave[3] tiktai Paryžiaus griuvėsiuose; jie kaip tik tiko Bismarko tikslams. Tereikėjo vikriai pamaišyti kortas, ir Tjeras, kuris iki šiol slaptai vadovavo vyriausybei, dabar tapo jos galva, o ticket-of-leave men pasidarė ministrais.
Тjeras, šis išsigimėlis nykštukas, daugiau kaip pusę šimtmečio žavėjo Prancūzijos buržuazija, nes jis yra tobuliausia idėjinė jos klasinio supuvimo išraiška. Prieš tapdamas valstybės vyru, jis jau parodė savo, kaip istoriko, talentą meluoti. Jo visuomeninės veiklos metraštis yra Prancūzijos nelaimių istorija. Iki 1830 m. susijęs su respublikonais, jis Luji Filypo laikais įsigavo į ministrus, išdavęs savo globėją Lafitą. Karaliui jis įsiteikė, kurstydamas minią prieš dvasininkus, — dėl tų kurstymų buvo išplėšta Sen Žermen Lokserua bažnyčia ir arkivyskupo rūmai, — ir tuo, kad santykiuose su Berio hercogiene jis vaidino ministro-šnipo ir kalėjimo akušerio vaidmenį. Respublikonų skerdynės Transnoneno gatveie, po to sekę šlykštūs rugsėjo įstatymai prieš spaudą ir susirinkimų bei sąjungų teisę buvo jo darbas. 1840 m. kovo mėn. jis išėjo į sceną jau kaip premjeras ir nustebino visą Prancūziją savuoju Paryžiaus sutvirtinimo projektu. Respublikonams, kurie šį projektą laikė piktu sąmokslu prieš Paryžiaus laisvę, jis deputatų rūmuose atsakė:
„Kaip? Jūs įsivaizduojate, kad sutvirtinimai kada nors gali tapti pavojingi laisvei? Visų pirma, jūs šmeižiate, tardami, kad kuri nors vyriausybė kada nors ryšis bombarduoti Paryžių, kad išlaikytų savo rankose valdžią... Tokia vyriausybė po pergalės taptų šimtą kartų labiau negalima negu prieš ją“.
Taip, jokia vyriausybė būtų nesiryžusi bombarduoti Paryžiaus iš fortų, išskyrus vyriausybę, kuri šiuos fortus anksčiau atidavė prūsams.
Kai 1848 m. sausio men. Karalius-bomba išmėgino savo jėgą Palerme, Tjeras, kuris tuo metu jau seniai nebebuvo ministras, vėl pasakė deputatų rūmuose tokią kalbą:
„Jūs žinote, ponai, kas dedasi Palerme. Jūs visi drebate iš pasipiktinimo (parlamentine prasme) sužinoję, kad didelis miestas buvo 48 valandas bombarduojamas. Ir kieno bombarduojamas? Svetimšalio priešo, taikančio karo teisę? Ne, mano ponai, savo pačių vyriausybės. Ir kodėl? Todėl, kad šis nelaimingasis miestas reikalavo savo teisių. Už reikalavimą savo teisių jis buvo 48 valandas bombarduojamas... Aš apeliuoju į Europos viešąją nuomonę. Aš manau, kad pasmerkti pasipiktinimo žodžiais (taip, iš tikrųjų žodžiais) iš didžiausios Europos tribūnos tokius veiksmus reikš patarnauti žmonijai. Kai regentas Espartero, kuris buvo nusipelnęs savo tėvynei (o Tjeras niekados nebuvo), ketino bombarduoti Barseloną, kad numalšintų ten kilusį sukilimą, iš visų pasaulio kraštų pakilo bendras раsipiktinimo riksmas“.
Ро pusantrų metų Tjeras jau karščiausiai gynė Prancūzijos kariuomenę, bombardavusią Romą[4]. Iš tikrųjų Karaliaus-bombos klaida, matyti, buvo tik ta, kad jis apsiribojo tik 48 valandų bombardavimu.
Kelios dienos prieš vasario revoliuciją, Tjeras, susierzinęs, kad Gizo ilgam jį pašalino nuo valdžios ir pelno, ir užuodęs ore liaudies audros artėjimą, pareiškė deputatų rūmuose savo pseudoherojiniu stiliumi, dėl kurio jis buvo pramintas „Mirabeau-mouche“[5]:
„Aš priklausau revoliucijos — ne tiktai Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje — partijai. Aš norėčiau, kad revoliucinė Vyriausybė paliktų nuosaikių žmonių rankose... bet jeigu ji patektų į karštų žmonių rankas, net į radikalų rankas, aš dėl to neatsisakyčiau nuo savo reikalo. Aš visuomet priklausysiu revoliucijos partijai“.
Prasidėjo vasario revoliucija. Užuot į Gizo vyriausybės vietą pastačiusi Tjero vyriausybę, o šis menkutis žmogelis apie tai svajojo, revoliucija Luji Filypą pakeitė respublika. Pirmąją liaudies pergalės dieną jis labai rūpestingai slėpėsi, užmiršdamas, kad nuo darbininkų neapykantos jį išgelbėtų jų panieka jam. Jis, išgarsėjęs narsuolis, vengė visuomeninės arenos, kol birželio skerdynės[6] nuvalė vietą tokios rūšies žmonėms, kaip jis. Jis tuomet tapo idėjiniu „tvarkos partijos“ ir jos parlamentinės respublikos vadu — to anoniminio tarpuvaldžio, kurio metu visos konkuruojančios viešpataujančios klasės frakcijos slaptai tarėsi tarpusavyje, kad nuslopintų liaudį, ir intrigavo viena prieš kitą, kad kiekviena atstatytų savo pačios monarchiją. Tjeras tada, kaip ir dabar, kaltino respublikonus, kad jie — vienintelė kliūtis respublikai sutvirtinti; tada, kaip ir dabar, jis sakė respublikai, kaip budelis Don Karlosui: „Aš nužudysiu tave tavo paties labui“. Ir dabar, kaip ir tada, jam antrą dieną po savo pergalės teks sušukti: L’Empire est fait — Imperija įsteigta. Tjeras užmiršo savo veidmainiškas kalbas apie būtinąsias laisves, savo asmeninį apmaudą Luji Bonapartui, kuris jį apgavo ir išmetė į šiukšlyną parlamentarizmą (о be dirbtinės parlamentarizmo atmosferos šis žmogelis virsta nieku, ir jis tai gerai žino); jis dalyvavo visuose gėdinguose Antrosios imperijos darbuose — pradedant Prancūzijos kariuomenės užėmimu Romos ir baigiant karu prieš Prūsiją; jis kurstė į šį karą savo įnirtingais užsipuolimais prieš Vokietijos vienybę, kurioje jis matė ne Prūsijos despotizmo kaukę, bet paveldėtos Prancūzijos teisės į Vokietijos susiskaldymą pažeidimą. Šis nykštukas mėgo Europos akivaizdoje mojuoti Napoleono I kardu. Savo istorijos veikaluose jis tik ir valė Napoleono batus. O iš tikrųjų jo užsienio politika visuomet, pradedant nuo 1841 m. Londono konvencijos iki Paryžiaus kapituliacijos 1871 m., pasibaigdavo didžiausiu Prancūzijos pažeminimu ir pagaliau atvedė į pilietinį karą, kurio metu jis, Bismarkui maloningai leidus, ant Paryžiaus užsiundė Sedano ir Meco belaisvius. Nepaisant savo lanksčių gabumų ir savo siekimų nepastovumo, jis visą savo gyvenimą buvo labiausiai užkietėjęs rutinierius. Nėra ko nė kalbėti, kad gilesni sąjūdžiai, vykstą šių laikų visuomenėje, jam visados palikdavo nesuprantama paslaptis; jo smegenys, kurių visa galia suėjo į liežuvį, negalėjo suprasti net pačių apčiuopiamiausių pakitimų, vykstančių visuomenės paviršiuje. Jis, pavyzdžiui, nenuilsdamas smerkė kaip šventvagystę bet kurį nukrypimą nuo pasenusios prancūziškosios protekcionizmo sistemos. Kai jis buvo Luji Filypo ministru, jis tyčiojosi iš geležinkelių kaip iš kvailos fantazijos, o Luji Bonaparto laikais, būdamas opozicijoje, jis laikė šventvagyste bet kurį mėginimą reformuoti supuvusią Prancūzijos karinę sistemą. Nė karto per visą savo ilgą politinę veiklą jis neįvykdė nė vienos, kad ir menkiausios, bet nors šiek tiek praktiškai naudingos priemonės. Tjeras buvo ištikimas tiktai savo nepasotinamam turtų troškimui ir neapykantai šiuos turtus gaminantiems žmonėms. Jis buvo neturtingas kaip Jobas, tapdamas pirmą sykį Luji Filypo ministru, o paliko jis šią ministeriją milijonierium. Kai jis paskutinį kartą buvo ministru to paties karaliaus laikais (nuo 1840 m. kovo 1 d.), jis buvo viešai deputatų rūmuose apkaltintas išeikvojęs valstybės pinigus. Jis pasitenkino atsakęs į tai ašaromis — pigus atsakymas, kuriuo jis taip pat vikriai moka naudotis, kaip ir Žiulis Favras ir bet kuris kitas krokodilas. 1871 m. Bordo mieste jo pirmoji priemonė Prancūzijai nuo gresiančio bankroto išgelbėti buvo paskyrimas sau trijų milijonų metinės algos; tai buvo pirmas ir paskutinis „taupiosios respublikos“ žodis, respublikos, kurios idealą jis 1869 metais nupiešė savo Paryžiaus rinkėjams. Vienas iš jo buvusių kolegų atstovų rūmuose 1830 m., pats kapitalistas, bet vis dėlto ištikimas Paryžiaus Komunos narys, Belė, neseniai vienoje iš savo viešų proklamacijų kreipėsi į Tjerą šiais žodžiais: „Darbo pavergimas iš kapitalo pusės visuomet buvo kertinis jūsų politikos akmuo. Nuo to laiko, kai Paryžiaus miesto rotušėje įsitvirtino darbo respublika, jūs be paliovos šaukiate Prancūzijai: štai jie, nusikaltėliai!“ Smulkių valstybinių apgavysčių meistras, neištikimybės ir išdavimo virtuozas, išsimiklinęs visų banalių klastų, žemų apgaulių ir šlykščių parlamentinės partijų kovos gudrybių žinovas; visados pasirengęs sukurstyti revoliuciją, kai esti pašalintas iš tarnybos, ir paskandinti ją kraujuje, kai tiktai užgrobia valdžią į savo rankas; vietoje idėjų kupinas klasinių prietarų, o vietoje širdies — garbės troškimo; jo privatus gyvenimas toks pat nešvarus, kaip kad šlykštus jo visuomeninis gyvenimas; net ir dabar, vaidindamas prancūziškojo Sulos vaidmenį, Tjeras negali susilaikyti nepabrėžęs savųjų darbų biaurumo savo juokingu didžiavimusi.
Paryžiaus kapituliacija, kuri atidavė prūsams ne tik Paryžių, bet ir visą Prancūziją, užbaigė ilgą eilę išdavikiškų intrigų su priešu, intrigų, kurias uzurpatoriai pradėjo rugsėjo 4 d., kaip sakė pats Trošiu, dar tą pačią dieną, kai jie užgrobė valdžią. Iš antros pusės, ši kapituliacija buvo pradžia pilietinio karo, kurį jie dabar, Prūsijos padedami, kariavo prieš respubliką ir Paryžių. Spąstai buvo jau pačiose kapituliacijos sąlygose. Tuo momentu daugiau kaip trečdalis šalies buvo priešo rankose; sostinė buvo atkirsta nuo provincijos, susisiekimo keliai buvo perkirsti. Tokiomis aplinkybėmis išrinkti asmenis, kurie būtų tikri Prancūzijos atstovai, buvo negalima, neturint pakankamai laiko pasirengti. Kaip tik todėl kapituliacijos tekste rinkimams į Nacionalinį susirinkimą ir buvo nustatytas savaitės terminas; tuo būdu kai kuriose Prancūzijos dalyse žinia apie būsimuosius rinkimus buvo gauta tiktai pačių rinkimų išvakarėse. Toliau, sutinkamai su tam tikru kapituliacijos punktu, susirinkimas turėjo būti išrinktas vien tiktai išspręsti taikos ir karo klausimui, o prireikus — ir taikos sutarčiai sudaryti. Gyventojai negalėjo nepajusti, kad paliaubų sąlygos tolesnį karą darė negalimą ir kad Bismarko padiktuotai taikai patvirtinti blogiausi Prancūzijos žmonės pasirodys besą tam tinkamiausi. Bet nesitenkindamas šiomis atsargumo priemonėmis, Tjeras dar prieš tai, kaip paliaubų paslaptis buvo pranešta Paryžiui, pradėjo rinkiminę kelionę po visą šalį, kad atgaivintų legitimistų partijos lavoną; ši partija drauge su orleanistais turėjo pakeisti bonapartistus, kurie tuo momentu buvo visai nepriimtini šaliai. Legitimistų jis nebijojo. Kaip šiuolaikinės Prancūziios vyriausybė jie buvo neįmanomi, o todėl nebuvo nė pavojingi kaip varžovai; visa šios partijos veikla, anot paties Tjeго žodžių (deputatų rūmuose 1833 m. sausio 5 d.), „visuomet rėmėsi trimis dalykais: svetimšalių įsiveržimu, pilietiniu karu ir anarchija“. Ši partija todėl buvo patogiausias kontrrevoliucijos įrankis. Bet legitimistai rimtai patikėjo, kad galima atstatyti savo tūkstantmetinę karalystę. Ir iš tikrųjų, Prancūziją vėl mindžiojo svetimšalių priešų kojos, imperija vėl buvo sugriauta; Bonapartas vėl pateko į nelaisvę, ir legitimistai vėl prisikėlė. Istorijos ratas, matyti, pasuko atgal, iki 1816 metų „neprilygstamųjų rūmų“. Respublikos laikų nacionaliniuose susirinkimuose 1848—1851 m. legitimistams atstovavo išsilavinę ir parlamentinėje kovoje prityrę Žmonės; dabar į priešakį išlindo jų partijos eiliniai žmonės — visi Prancūzijos Pursonjakai[7].
Kai tik Bordo mieste šie „dvarininkų deputatų“[8] rūmai buvo atidaryti, Tjeras neleido jiems net pradėti parlamentinių debatų, o tiesiog paskelbė, kad jie nedelsdami turi priimti preliminarines taikos sąlygas, nes tai vienintelė sąlyga, su kuria Prūsija leis pradėti karą prieš respubliką ir jos tvirtovę — Paryžių. Ir iš tikrųjų, kontrrevoliucijai nebuvo kada galvoti. Antroji imperija dvigubai padidino valstybės skolas, visi didieji miestai buvo sunkių vietinių skolų prislėgti. Karas be galo padidino skolas ir baisiai išsekino nacijos resursus. Maža to: prūsiškasis Šeilokas[9] stovėjo Prancūzijos Žemėje su savo kvitais 500 tūkstančių kariuomenės proviantui, su reikalavimu užmokėti 5 milijardus kontribucijos ir 5 procentus delspinigių už pavėluotą laiką. Kas už visa tai turėjo mokėti? Tik prievarta nuvertę respubliką, turtų savininkai galėjo savo pačių sukelto karo sunkumus užkrauti ant šių turtų gamintojų pečių. Tuo būdu iki šiol negirdėtas Prancūzijos nualinimas paskatino šiuos patriotus — žemės nuosavybės ir kapitalo atstovus — svetimšalių grobikų akivaizdoje ir jiems maloningai globojant, užsienio karą baigti pilietiniu karu, vergvaldžių maištu.
Šio sąmokslo kelyje stovėjo viena didžiulė kliūtis — Paryžius. Paryžiaus nuginklavimas buvo pirmoji pasisekimo sąlyga. Todėl Tjeras ir kreipėsi į Paryžių, reikalaudamas padėti ginklus. Visa buvo padaryta Paryžiui iš kantrybės išvesti: dvarininkų rūmai įžūliausiu būdu demonstravo savo antirespublikoniškumą; Tjeras pats dviprasmiškai juokėsi iš respublikos teisės egzistuoti; Paryžiui buvo grasinama nukirsti galvą ir atimti iš jo sostinės vardą (décapiter et décapitaliser); orleanistai buvo skiriami pasiuntiniais; Diuforas leido savo įstatymus apie laiku neapmokėtus vekselius ir butų nuomą, įstatymus, kurie grasino iš pašaknų pakirsti Paryžiaus prekybą ir pramonę; Pujė-Kertjės reikalavimu buvo įvestas dviejų santimų mokestis už kiekvieną bet kurio leidinio egzempliorių; Blankis ir Fluransas buvo pasmerkti mirti, respublikonų laikraščiai uždrausti; Nacionalinis susirinkimas buvo реrkeltas į Versalį; apgulos stovis, Palikao paskelbtas ir rugsėjo 4 d. panaikintas, vėl buvo grąžintas; Vinua, gruodžio 2 d. didvyris, buvo paskirtas Paryžiaus gubernatorium, bonapartistinis žandaras Valantenas — policijos prefektu ir jėzuitas generolas Orel de Paladinas — vyriausiuoju Paryžiaus Nacionalinės gvardijos vadu.
O dabar mes turime kreiptis į p. Tjerą ir į jo patarnautojus, nacionalinės gynybos vyriausybės narius, su klausimu. Yra žinoma, kad Tjeras, savo finansų ministro Pujė-Kertjės tarpininkaujamas užtraukė dviejų milijardų paskolą, kurią reikėjo nedelsiant įmokėti. Taigi, tiesa ar ne:
1) kad reikalas buvo sutvarkytas tuo būdu, kad keletas šimtų milijonų „komisinių“ atsidūrė Tjero, Žiulio Favro, Ernesto Pikaro, Pujė-Kertjės ir Žiulio Simono kišenėse?
2) kad mokėti buvo įsipareigota tiktai „pacifikavus“ Paryžių? Šiaip ar taip, kažkas vertė juos labai skubėti su šiuo reikalu, nes Tjeras ir Žiulis Favras Bordo susirinkimo daugumos vardu begėdiškiausiu būdu reikalavo, kad Prūsijos kariuomenė nedelsiant užimtų Paryžių. Bet toks žingsnis neatitiko Bismarko politikos, kaip jis, grįžęs į Vokietiją, su ironija viešai pareiškė nustebusiems Frankfurto filisteriams.
[1] „Journal Officiel de la République Française“ („Oficialus Prancūzijos Respublikos Laikraštis“) — Paryžiaus Komunos vyriausybės organas, ėjo Paryžiuje nuo 1871 m. kovo 19 d. iki gegužės 24 d.
[2] Vokiškajame leidime — Karlas Fogtas, prancūziškajame — Falstafas. Džo Mileris — žinomas XVIII amžiaus anglų aktorius. Karlas Fogtas — vokiečių buržuazinis demokratas, tapęs Napoleono III agentu. Falstafas — Šekspyro dramos kūriniuose pagyrūno ir avantiūristo tipas
[3] Anglijoje nusikaltėliams, jau atsėdėjusiems didesnę bausmės dalį, kartais duodami atleidžiamieji bilietai, su kuriais jie gali gyventi laisvėje, bet policijos prižiūrimi. Šie bilietai vadinasi tickets-of-leave (atleidžiamieji bilietai), o jų savininkai — ticket-of-leave men. (Pastaba vokiškajame 1871 m. leidime.)
[4] Prancūzijos kariuomenė 1849 m. balandžio mėn. buvo nusiųsta į Italiją malšinti italų revoliucijos. Ji bombardavo revoliucinę Romą, nors tai buvo pikčiausias Prancūzijos konstitucijos pažeidimas, kuri skelbė, kad respublika niekuomet nevartoja savo jėgos kurios nors tautos laisvei slopinti.
[5] — „Mirabo-musė“.
[6] Turima galvoje Paryžiaus proletariato 1848 m. birželio sukilimo numalšinimas.
[7] Pursonjakas — Moljero komedijos veikėjas, kvailo ir riboto smulkaus dvarininkėlio tipas.
[8] 1871 m. vasario 12 d. Bordo mieste atidarytas Nacionalinis susirinkimas didžiąja dauguma susidėjo iš monarchistų (iš 750 deputatų — 450 monarchistų) — dvarininkų ir reakcinių miesto ir kaimo sluoksnių atstovų. Iš čia pavadinimas „kaimiečių susirinkimas“ arba „dvarininkų rūmai“.
[9] Šeilokas — palūkininko tipas Šekspyro dramoje „Venecijos pirklys“.